Dykuma yra vidinė būsena galinti padėti dvasiškai subręsti – susitikti su jos keliamais nepatogumais (savim), tačiau ir ramybe. Taigi, Dykuma gali reikšti mokėjimą išbūti nepatogume (išeiti iš komforto zonos), dykuma taipogi gali būti kaip išgryninanti vieta, kur tampi grynuoliu – numatytu pagal Dievo paveikslą; Dykuma gali būti vieta susitikti savo šešėlinę pusę, o branda tai priimti tuos ribotumus. Dykuma gali būti kaip vieta išmokti būti vienumoje, taip išmokstant mylėti artimą, kai jis atsiduria šalia.
Ar galima dykumą susikurti ir kaip atpažinti trukdžius? Ar dykuma yra tik vidinė būsena ir ją galima patirti bet kokioje vietoje?
Katalikų ir sekuliarios visuomenės retorika apie per didelį patogumo siekimą
Bendrai, katalikybė priešinasi visuomenės ėjimui į patogumo siekimą bet kokia kaina, tiksliau – savo norų tenkinimui bet kokia kaina; kritika paprastai prieinamoms skyryboms, skatinama reprodukcijos kontrolė, kritikuojamas chirurginis lyties keitimas, hormonų terapija bei emocinio skausmo vengimas bet kokia kaina (pvz., kremavimas vietoj kūno šarvojimo, eutanazija, plastinė chirurgija ir pan.). Tačiau ar katalikų naudojama retorika suprantama sekuliarioje visuomenėje? Garsiausia šių laikų psichoterapeutė Susie Orbach knygoje Kūnai (Orbach, 2019) paliečia šią temą ne iš katalikiško požiūrio kampo, o iš vartotojų visuomenės pusės, teigdama, kad „Kūnas tapo objektu, gamybos ir komercijos vieta“ (Orbach, 2019). Stebint susipriešinusią visuomenę, atrodo, jog naratyvu „mumis manipuliuojama tam, kad mums kažką parduotų” sekuliarioji visuomenės dalis labiau tapatinasi nei su katalikiška retorika. Tai, kad žmonės, vieningai, nenori būti komercijos manipuliuojami, liudija tiek kraštutinės kairės (nors ji ir socialiai liberali) požiūris į vartotojiškumą, tiek ekonomiškai liberalių žmonių savirealizacijos krizė, suvokus, kad efektyvumo amžiuje žmogaus efektyvumas nėra tapatus jo laimingumui, tiek katalikų pozicija. Prielaidą apie savirealizacijos krizės priežastį teigia psichologas-psichoterapeutas Darius Kurlinkas (Kurlinkas, 2025).
Iš Rytų atėjusi filosofija apie mokymąsi išbūti diskomforte
Į Vakarus nuo pat XX a. skverbiasi Rytų filosofijos mokymai išbūti nepatogume (kančioje / Samsaroje), kol galiausiai amerikietis Kabat-Zinn sekuliarizavo Vipassaną ir Zen budizmo praktikas. Tai reiškia, kad jis atskyrė dvasinę praktikų esmę, o psichologinę jų dalį pritaikė tyrimams ir 1979 m. sukūrė MBSR programą, kas vėliau paskatino tolimesnius mokslinius tyrimus apie atidą / įsisąmoninimą bei paskatino trečiąją kognityvinės terapijos bangą, kuri skatina išbuvimą nemaloniuose jausmuose, o ne bandymą jausmus ar mintis pakeisti. Taip gimė MBCT, DBT ir ACT terapijos (Sutkevičius & Neverauskas, n.d.). Galima apibrėžti, jog visas įsisąmoninimo praktikų judėjimas yra apie mokymąsi išbūti nepatogume ar jausmuose tokiuose, kokie jie yra (budizme – išbuvimas Samsaroje), bei apie dėmesingumą (buvimą dabarties akimirkoje), kuris mažina stresą (MBSR, ART) (Sutkevičius, Neverauskas, & Janavičius, n.d.; Mokslinė-praktinė konferencija „Įsisąmoninimo psichologija Lietuvoje ir pasaulyje“, 2023). Įsisąmoninimo praktikų gausa, tiek medicinoje taikomų, tiek mėgėjiškai taikomų (New Age), bei jų restoracinio efekto liudija apie didelę paklausą. Vakarų kultūra pasižymi savipagalbos knygų, seminarų ir praktikų išskirtine gausa. Rodos, kad Vakarų visuomenėje kaip ašies laikomasi savipagalbos priemonių, o ne Dievo, kaip ramsčio. Vakarietiškas individualistinis mentalitetas orientuotas į savęs konstravimą kaip į tobulesnį „aš“, netgi praktikuojant dvasines praktikas. Ronaldas Purseris aštriai kritikuoja mindfulness / įsisąmoninimo praktikų komercializavimą ir tai, kaip šios praktikos redukavo gilesnę religinę ir dvasinę prasmę, tapdamos greito vartojimo praktikomis. Straipsnyje McMindfulness: How Mindfulness Became the New Capitalist Spirituality (Purser, 2021) galima rasti daugiau autorių pavardžių, kurie tiria šį konfliktą.
Dopaminas, kaip nuskausminamasis, ir asketizmas, kaip priešprieša dopaminui
Kwon H (2013) straipsyje „Is desert spirituality viable in the twenty-first-century city?: The legacy of the Desert Fathers in Thomas Merton.” rašo: „Svarbus Mertono akcentas kūrybiškumui – atsisakyti „išsiblaškymo“. Savo veikale Notes for a Philosophy of Solitude jis aiškina terminą „diversion“ (iš Blaise’o Pascalio „divertissement“), kuris reiškia žmogaus linkimą ieškoti pramogų ar užimtumo, kad išvengtų tikrovės. <…> Žmogui reikia drąsos nepasiduoti visuomenės siūlomiems išsiblaškymams ir kovoti su savo vidiniu „demono“ – netikro aš – balsu. Šiandien daugelis žmonių ieško išsiblaškymo žiūrėdami TV, spausdami klaviatūrą ar liesdami telefonų ekranus, ieškodami „naujo pramoginio įspūdžio“. Danielis P. Horanas pažymi, kad šiuolaikinė „skaitmeninė savastis“ (ypač tarp tūkstantmečio kartos) yra tapatybė, kuri formuojasi per „Twitter“ žinutes ar „Facebook“ įrašus, konstruojant save kaip avatarą virtualiame pasaulyje, vadinamame Second Life. Taigi Dykumos Tėvų pavyzdys Mertono mąstyme ragina šiandienos miestų gyventojus – ypač skaitmeninėje eroje – ieškoti tikrojo „aš“ ne išorėje, o savo viduje, „kūrybiškumo dykumoje“. Tam reikia atsijungti nuo išorinio triukšmo, nuo išsiblaškymo tinklų ir susidurti su tikruoju savimi tiek dykumoje, tiek kibernetinėje erdvėje“
Patirti dykumą buvo būtina sąlyga vienuoliams, keliaujantiems į dvasinę brandą. Iki šių dienų yra išlikusi praktika vienuolynuose, prieš duodant laikinuosius įžadus, – radikalesnio atsiskyrimo laikotarpis, nei reikalaujama jau davus pirmuosius įžadus. Dykuma sekuliaria kalba būtų atsitraukimas nuo įvairių stimuliuojančių šaltinių, kurie gali atitraukti dėmesį nuo Dievo kaip ašies arba kliudyti tą ašį sukurti.
Medicinos mokslų daktarė Anna Lembke išleido knygą pavadinimu Dopamino tauta: pusiausvyros paieška piktnaudžiavimo amžiuje (Lembke, 2021). Knygos anotacijoje cituojami autorės žodžiai: „Gyvename tokiu metu, kai mus supa visa ko gausa, kai lengvai pasiekiami kuo įvairiausi malonumo atlygį teikiantys – dopamino išsiskyrimą skatinantys – dirgikliai: narkotikai, maistas, naujienos, azartiniai lošimai, apsipirkinėjimas, žaidimai, trumposios žinutės, sekstingas, aktyvus dalyvavimas socialiniuose tinkluose <…>. Vis didėjantis didžiulį pasitenkinimą teikiančių dirgiklių mastas, įvairovė ir stiprumas tiesiog stulbina. Tarsi moderni injekcinė adata, teikianti skaitmeninį dopaminą, jaunajai kartai tapo išmanusis telefonas <…>. Mums visiems kyla kompulsyvaus perteklinio vartojimo pavojus.“ Regis, tokios gausos stimuliacijų Dykumos Tėvų ir Motinų laikais nebuvo, tačiau jie ir jos rinkdavosi radikalų atsitraukimą. Sekuliariame kontekste dykumą galima interpretuoti kaip savęs nestimuliavimą dopamino šuoliais. Kaip dar viena savipagalbos technika išpopuliarėjo terminas „dopamino detoksas“, o 2024 m. pasirodė Williamo Eatono knyga Dopamine Detox: Rebalancing the Brain in an Overstimulated World (Mind and Brain Cleanse Tips and Techniques Managing Dopamine), kuri atspindi šią naują madą.
Dopaminas mažina mūsų dėmesingumą (Nieoullon, 2002) – taigi galima teigti, kad ir dėmesingumą Dievui. Dopaminas veikia kaip nuskausminamasis (Wood, 2014), o galiausiai sukelia priklausomybę arba į priklausomybę panašų elgesį (Wise & Robble, 2020). Tačiau naudojantis šiuo žmonių jautrumu dopaminui, yra lengva parduoti įvairias paslaugas ir prekes bei išlaikyti mūsų dėmesį, kuris šiuo metu yra bene vertingiausia valiuta (Evans, 2024).
Knygoje Dopamino tauta autorė kaip išeitį nurodo tai, kad kenksmingą dopamino šaltinį galima pakeisti sveikesniu. Gana populiarėja tos pačios Vipassanā praktikos, iš kurių kilo visas atidos ir įsisąmoninimo judėjimas, kuomet išvykstama į tylos stovyklas: būnant tarp kitų nekalbama, nesinaudojama telefonu, nepalaikomas akių kontaktas, maistas būna be perteklinio prieskonių kiekio ir paprastas, nemiegama aukštose lovose, po vidurdienio nevalgoma (Dhamma Līlā – Vipassanā meditacijos centras, 2025). Taip sukuriama „dykuma“, o paraleliai nėra jokių dopamino šuolių.
Rekolekcijos, tylos stovyklos, pabuvimas gamtoje sukelia restoracinį efektą, nekalbant apie įžvalgas, kurios ateina restauracinėse sąlygose, tačiau po kurio laiko vėl reikia restauracijos. Tačiau ar restauracinį efektą turinčios erdvės ir praktikos nėra laikini pabėgimai į „salas“? Ko siekia vienuoliai – tai nuolat išbūti dėmesingume Dievui, tad kiek įmanoma eliminuoja išorinį triukšmą, tačiau tai reiškia ir patogumų atsisakymą – asketizmą. Labiausiai apie pirmųjų vienuolių – Dykumos Tėvų – asketizmą liudija originalūs IV–V a. tekstai, sudėti į rinkinį Apophthegmata Patrum: „5. Kažkas paklausė vyresniojo: ‘Kodėl, kai sėdžiu savo celėje, mano dvasia klaidžioja?’ Vyresnysis atsakė: ‘Taip yra todėl, kad išoriniai pojūčiai yra nesveiki: rega, klausa, uoslė, kalbėjimas. Jei juos lavinsite tyrai, vidiniai pojūčiai bus ramūs ir sveiki.’“ (Apophthegmata Patrum 1, 5). Kita Dykumos Tėvų citata: „Nebūkime kaip tie, kurie eina pavojingais keliais, nes atmetėme nepasotinamus organus ir matome Dievo šlovę kaip veidrodį per vidinės širdies akis, net jei mūsų išorinės kūno akys buvo atimtos. Ar mes tampame kurtūs? Dėkokime, kad prarandame klausą, kuri yra bevertė. Ar esame sužeisti savo rankose? Mūsų vidinės rankos yra paruoštos priešo atakoms. Net jei visas mūsų kūnas yra užvaldytas ligos, vidinio žmogaus sveikata atitinkamai sustiprėja“ (Apophthegmata Patrum).
Zen budizme davę įžadus budistai nenaudoja jokių kvapų ant kūno, maiste prieskonius ir druską naudoja minimaliai. Dažnai žmonės fokusuojasi ne į dopamino šuolių eliminavimą (regos, klausos, uoslės stimuliavimą), bet į neigiamų jausmų eliminavimą tuo pačiu dopaminu arba nerimo kontroliavimą bei dėmesingumo restauravimą (ART), kas jau yra tvarkymasis su pasekme, o ne priežasties pašalinimas. Mertonas teigė, kad nėra būtinybės bėgti nuo triukšmo, veikiau atrasti kontempliaciją triukšme (Kwon, 2013), tačiau jis pats gyveno kur kas asketiškiau nei pasauliečiai.
Pop kultūra apie patogų pasaulį
1930 m. Aldouso Huxley parašytas romanas Puikus naujas pasaulis įgijo populiarumą šiandien, kadangi gana tiksliai išpranašavo ateitį. Romane pasakojama apie distopinį pasaulį, kuriame žmogaus laisvė paaukojama už stabilumą ir malonumą. Huxley išpranašavo vartotojiškumą („senas drabužis – gėda, naujas – džiaugsmas“), valdymą per malonumą (romane stabilumui palaikyti buvo suteikiamos pramogos, visiems buvo dalijamas geros nuotaikos narkotikas soma, o įpareigojantys santykiai buvo laikytini gėda). Taip pat žmonės negimdė ir nepasendavo (šiandien – ilgaamžiškumo / longevity kultas), o mirčiai nebuvo teikiamas joks sakralumas (mirties kapsulės, eutanazija šiandien) (Huxley, 1932).
Filmas The Matrix (1999) žymus tuo, jog apjungė platonizmo, budizmo, krikščionybės, gnosticizmo, postmodernizmo ir egzistencializmo idėjas (Irwin, 2002; Wachowski & Wachowski, 1999). Filme Matrica pateikia žmonėms dirbtinį pasaulį, pilną patogumų, prekių, pramogų ir malonumų. Pabudusieji pamato, kad realus pasaulis nėra nei komfortiškas, nei išoriškai saugus, nei pilnas malonumų, kadangi jis yra tuščias. „Welcome to the desert of the real“ pirmą kartą ištariama filme, kai Morpheus parodo Neo tikrąjį pasaulį – apleistą, be gyvybės. „Realybės dykumos“ koncepcija paimta iš Jeano Baudrillardo knygos Simuliakrai ir simuliacijos (Baudrillard, 2009), kuri reiškia, kad atmetus visus mūsų dėmesį prikaustančius ir atitolinančius nuo realybės dalykus randame dykumą, kuri yra niūri, nes nepripildyta prasmės. Panašiai kaip žmogus, nustojęs stimuliuoti save trumpomis dopamino dozėmis, atranda nuobodulį, nes dykuma ir tyla nėra pripildyta prasmės, o iš religinės pusės – Dievo. Narkotiką somą iš Puikus naujas pasaulis galime tapatinti su socialiniais tinklais šiandien, o kaip šalutinį poveikį turime „nerimo kartą“ (Haidt, 2024).
Ar galima susikurti dykumą?
Straipsnio Is Desert Spirituality Viable in the Twenty-First-Century City?: The Legacy of the Desert Fathers in Thomas Merton (Kwon, 2013) išvados teigia, kad pagal Mertono įžvalgas dykuma tapo visur, kadangi esame neišvengiamai priklausomi nuo technologijų ir pinigų, kad ir kur bebūtume. kartais tenka netgi įsigyti dykumą – per rekolekcijas, keliones į atokias vietas ar piligrimystes. Anot straipsnio, pakeitus mąstymą, į viską galima žvelgti kaip į dykumą, nes susiduriame su ribotumais ir nepatogumais dėl savo priklausomybės nuo technologijų, miesto bei pinigų: „Reikia tik pakeisti požiūrį, kad galėtume atpažinti dykumą, kurioje gyvename“ (Kwon, 2013, pp. 146–147).
Vis dėlto čia įžvelgiu priešpriešą, kadangi egzistuoja reali galimybė gyventi asketiškiau; to nedarome, nes gyvename komforte arba esame priklausomi nuo stimuliacijų – ir tai vis tiek mus veda į dvasinį diskomfortą. Be to, Mertonas įžvalgas apie tai, jog ir triukšme galime atrasti kontempliaciją, padarė pats būdamas atsiskyręs, todėl jose glūdi tam tikra įtampa ar paradoksas. Tiek Mertonas tiek kiti vienuoliai gali įžvelgti, kad dykuma gali būti bet kur, tačiau pašvęstieji gyvena maldų „salose”, Dievo namuose. Galbūt ieškantieji būtent ir ieško visu pirma dykumos, dėl to vyksta į stovyklas, piligrimystes, rekolekcijas, vipassana stovyklas, vienuolynus, dvasingumo festivalius, šventyklas, ar keliauja į džiungles. Šios zonos yra salos. Dykumos salas gali suteikti bažnyčios, vienuolynai, gamta, piligrimų takai – tai restoracinės aplinkos. Galbūt vienintelė gera priklausomybė nuo technologijų ir pinigų yra būtent ta, kuri leidžia susikurti dykumos saleles.
Vis dėlto įžvelgiu, kad sąlygos atkurti dėmesingumą Dievui yra svarbios, o miestas atitraukia mūsų dėmesį lygiai taip, kaip socialinės medijos ar greitosios naujienos. Nors šiuos trikdžius teoriškai galima pašalinti, daugelis vis tiek lieka priklausomi nuo miesto jau vien dėl fiziologinių priežasčių. Vis dėlto gebėjimui žvelgti į miestą iš šalies reikia atsitraukimų į dykumą – kaip rodo ir pats Mertono pavyzdys. Taigi, dvasiniame gyvenime galbūt reikalingas kontrastas: iš dykumos į misiją mieste ir atgal – kaip rodo ir Jėzaus atsitraukimai.
„Kaip rašo Williamas Harmlessas, dykumos dvasingumo literatūra pirmiausia plito iš Aleksandrijos – miesto, per kurį keliaudavo piligrimai į dykumą. Miestas tapo vartais į dykumą, o dykumos sėklos buvo pasodintos mieste ir davė vaisių“ (Kwon, 2013, pp. 152–153). Ši citata leidžia manyti, kad technologijas, miestą ir pažangą reikia naudoti tik kaip vartus į dykumą – ir niekam kitam. Šiandien technologijas ir miestą paversti vartais į dykumą reikštų kritišką požiūrį į efektyvumo amžių, piknaudžiavimą ir vartotojiškumą. Užuot kovojus su fiziologiniu procesu, kai mažėja mūsų dėmesingumas, galima šalinti triukšmo šaltinius – per askezę.
Vijolė Lukoševičiūtė
Parašykite komentarą