Žvelgiant į tendencijas, kuomet religinės praktikos yra integruojamos į psichologines praktikas (mindfulness/įsisąmoninimo, christian adapted mindfulness ir pan.), galima įžvelgti, jog mokslininkai mato didelę naudą religinių praktikų, tačiau jas fragmentuoja, simplifikuoja, bei redukuoja, tad šios nebetenka autentikos, o kartu ir dvasinės reikšmės. XIVa. anonimo aparašytoje „Nežinojimo debesies” praktikoje yra išreikšta mintis, jog visiška ramybė nėra pasiekiama (Nežinojimo debesis, 2019, pp. 33, 81), tačiau, komercionalizuotos, arba medicinoje taikomos dvasinės praktikos, žada universalumą, bei praktikų naudojimą, be ilgo pasirengimo ar pribrendimo.
Zen budizmas, ar Theravados budizmas turi “įrankį” būti budrumo būsenoje, pastebėti visus “kambaryje”, atpažinti jausmus, tačiau į juos neatreguoti skubotai, o taip pat, užkirsti kelią neadekvačiam vertinimui. Tačiau būnant aware (budrumo būsenoje), nebūtinai elgiamasi pagal sąžinę. Buvimas budriu, kaip tik gali vesti į ego stiprinimą, ar manipuliatyvų elgesį. Be sąžinės, buvimas budriu, yra tik įrankis. Mindfullness eliminavo dvasinę praktikų kilmę ir liko tik buvimas budriu, be vertybinės ašies.
Krikščioniškas budrumas eina kartu su atsakomybės nešimu – sąžinės elementu. Ugdant budrumą krikščionybėje, reikia būti budriam nuodėmei (Loyola, 2020), o ne vien tik būti stebėtoju be jokio vertinimo. Tapus “stebėtoju”, reikia suprasti, kad yra “stebintysis” aukščiau tavęs, kuris stebi tave – su vertinimu (dviašmeniu kalaviju). Tačiau ir tapti stebėtoju, per maldą į Dievą, kaip į centrą, dar negarantuoja elgimosi pagal sąžinę, tad malda taipogi yra tik segmentas visumos, viso krikščioniško mokymo, ir negali būti išskirtas. Tad sąžinės peržvalga (tam, kad būtum pamaitintas eucharistija), yra būtina sąlygą, einant į krikščionišką sąmoningumą.
Tuo pačiu, konstatavimas išmoktų katalikiškų tiesų, bet nepraktikavimas sąžinės peržvalgos elementų, nepraktikavimas sakramentų, taipogi yra tik fragmentavimas – tik dalis tiesos (kaip ir mindfulness yra tik mažytė dalis budizmo tiesos).
Lojolos terminai – šiuolaikine retorika
Lojolos Dvasinėse pratybose galime užčiuopti panašumų su trečiosios kognityvinės terapijos bangos metodais, bei kitais terapiniais metodais, tad retorika apie šias dvasines pratybas gali būti ir iš psichologinės, ir iš religinės, ir iš dvasingumo pusės. Taip pat yra pasirodę pirmieji bandymai kurti Jėuzuitų (Lojolos įkurto ordino) mokymais grįstą terapiją (I-SIT) “Jėzuitų dvasingumu grįstos psichoterapinės strategijos, tokios kaip dieviškumo ir šventumo ieškojimas visuose dalykuose, požiūris į kitus per cura personalis prizmę, įžvalgumo pauzės („discernment“) naudojimas, examen taikymas ir kitos panašios praktikos, gali būti įtrauktos į klinikų psichoterapinį įrankių rinkinį (Plante, 2024a, 2024b). Tai yra pridėtinę vertę kuriantys įrankiai, kuriuos galima integruoti kartu su daugeliu kitų, įrodymais grįstų metodų, dažniausiai naudojamų psichoterapijoje.” (Plante 2024, p. 193)
George Aschenbrenner “Sąmoningumo peržvalga”
“Consciousness Examen” darbe Aschenbrenneris sudabartina (aktualizuoja) prieš 500 metų parašytą Lojolos praktiką su šiek tiek pakeitimų. “Kai examen siejamas su dvasiniu įžvalgumu (discernment), jis tampa sąmoningumo egzaminu, o ne vien sąžinės egzaminu. <…> ;Tuo tarpu dvasiniame atpažinime pagrindinis dėmesys skiriamas ne veiksmų moralumui, bet tam, kaip Dievas mus veikia ir judina (dažnai labai spontaniškai!) giliai mūsų jausminėje sąmonėje.” (Aschenbrenner, 1972 p.1). Taip pat Aschenbrenner aprašo, kad spontaniškumas yra reikalingas ir gali kilti tiek iš geros dvasios, tiek iš blogos dvasios, bei kad praktikuojame examen, kaip unikalus krikščionis, kurį Dievas veda skirtingai nei kitą asmenį: Dievo vedimas skirtas individualiam pašaukimui. Anot Aschenbrenner, universalus principas būtų toks: “Konkretaus examen’o tikslas galiausiai yra ugdyti širdį, turinčią įžvalgią regą, kuri veiktų ne tik vieną ar du ketvirčio valandos laikotarpius per dieną, bet nuolat. <…>;Todėl turime nuolat melstis šios dovanos, bet taip pat būti atviri jos augimui savo širdyse. Kasdienė examen praktika yra būtina šiam augimui.” (Aschenbrenner, 1972, p.3). Taigi, Aschenbrenner pabrėžia, kad tikslas yra nuolatinė budrumo busena, o tai pavadina – įžvalgia rega. Taip pat Aschenbrenner kalba apie nuolatinį praktikavimą, nesistemizuojant praktikos žingsnių: “Todėl nėra jokio idealaus, savavališkai nustatyto laiko kiekvienam iš penkių egzamino elementų, kai jis praktikuojamas. Greičiau egzaminas yra kasdienė, organiška mūsų širdies dvasinės nuostatos išraiška. Vienu metu mus ilgiau traukia viena egzamino dalis, kitu metu – kita.” (Aschenbrenner, 1972, p.3) Straipsnio pabaigoje, Aschenbrenner teigia: “Ignacui Dievo atradimas visuose dalykuose buvo pats gyvenimo esmės branduolys. Gyvenimo pabaigoje jis sakė, kad „kada panorėjęs, bet kurią valandą jis galėjo rasti Dievą“ (Autobiografija, nr. 99). Šiame gyvenimo etape Ignaco tapatybė buvo visiškai ir aiškiai „Kristuje“, kaip sako šv. Paulius: „Dabar mano buvimas yra Jame, ir aš nebesiremiu savo pasiektu Įstatymo teisumu” (Fil 3,9) (Aschenbrenner, 1972, p.8), taigi praktikos tikslas yra – būti perkeistu, būti budriu nuolatos, bei vadovautis ne savo, o Kristaus tiesos.
Vidinė laisvė (Indiferentia), palyginimas su mindfulness
Lojolos naudojamas terminas Indiferentia – tai vidinė laisvė pasirinkti kaip sureaguoti, arba sureaguoti įsisąmonininus veikimo priežąstingumą. Skatinama reaguoti pagal sąžinę ir skirtą Dievo vedimą, nes taip atsiskleidžia tikroji tapatybė. “Toks Ignaco pirminės prasmės aiškinimas savo pagrindu laiko tikėjimo laikyseną: kad mūsų atsakas į gyvenimą yra…pirmiausia klausytis, o tik paskui veikti. Klausydamiesi jausminių (afektyvių) būdų, kuriais Viešpats kalba mums mūsų viduje, kasdienė veikla tampa labiau susijusi ne tiek su pačia veikla, kiek su mūsų veikimo kokybe ir per ją reiškiamu atsaku Dievui.” (Macaulay, 2004, p.35), vadinasi svarbiau kaip atsakome Dievui į jo kvietimą, nei mūsų nesąmoningas produktyvumas. atpažinti jausmą, stabtelėti ir pasirinkti kaip veikti – yra kognityvines terapijos metodas, tačiau Ignacas neaprašo šių žingsniu kaip einančių iš eilės. Be to tikslas yra ne gerai jaustis, o būti laisvam (Indiferentia).
Mindfulness poveikis jau yra lyginamas moksliniuose darbuose su sąžinės peržvalgos poveikiu (Buenrostro, Plante, 2024). Thich Nhat Hanh, mindfulness skleidėjas Vakaruose, sako: „Išlaikyk savo dėmesį sutelktą į atliekamą darbą, būk budrus ir pasirengęs sumaniai bei išmintingai reaguoti į bet kokią galinčią kilti situaciją – tai ir yra dėmesingumas.“ (Macaulay, 2004), kas yra artima Lojolos examen praktikos rezultatui, tačiau krikščionybėje Dievo vedimas yra tarsi personalizuotas klausančiąjam, vadinasi daugiau, nei tik susitelkimas į “čia ir dabar” ir racionalaus sprendimo priėmimas. Dėmesys yra ne vien išmintingam judesiui, bet apskritai, atsakui į Dievo kvietimą, taip kuriant santykį su Dievu. Ignacas Lojola kalba apie vidinę laisvę, kuri mindfulness kontekste būtų apibrėžiama, kaip laisvė nuo automatinės reakcijos, o psichologijoje, kaip savireguliacija. Dvasine prasme, kuo mes arčiau Dievo, tuo labiau elgiamės pagal jo mums sukurtą vedimą, pagal vidinius judesius, kuriais veda gerosios dvasios, arba pagal vidinius judesius, prisipildžius Šventosios dvasios. Nesureaguojant automatiskai, mes leidžiame Šventosios dvasios pagalba daryti pasirinkimą, kuris labiausiai patiktų Dievui, tuo pačiu, kuris atitinka mūsų autentišką identitetą. Tai – laisvė nuo automatizmo, kuris labiau sietinas su impulsais, ar netgi instinktu, kuris labiau būdingas gyvūnijai. Būdami labiau, kaip Imago Dei, sprendimus darome ne impulsyviai; spontaniškumas nėra atmetamas, tačiau pauzė prieš sprendimą (discernment), leidžia tirti iš kokios dvasios kyla spontaniškumas. Reaguojame ne aklai, o laisvai. Kuo tai skiriasi nuo mindfulness – susikoncentruojame ne tik į dabarties momentą, bet į Dievo balsą – sąžinę. Laisvė slypi tame, jog nesame impulsų ir automatizmo įkaitais. Lygiai tokios pat laisvės siekia mindfulness, tačiau be Dievo kaip autoriteto, ar ryškaus sąžinės balso.
Sąžinės peržvalgos neatsiejamumas nuo kontempliacijos (tradicijos laikymasis)
Aschenbrenner sako, kad kontempliacijos praktikavimas neatsiejamas nuo sąžinės peržvalgos. “Pačios sąžinės peržvalgos maldingumas ir veiksmingumas priklauso nuo jo ryšio su mūsų nuolatine kontempliatyvia malda. Be šio ryšio sąžinės peržvalga nuslysta į savirefleksijos dėl savęs tobulinimo lygmenį – jei apskritai išlieka. <…> Be šio kontempliatyvaus ryšio su Dievo apreiškimu Kristuje – tiek formalioje maldoje, tiek neformaliame maldingume – kasdienė sąžinės peržvalgos praktika tampa tuščia: ji sudžiūsta ir miršta. <…> sąžinės peržvalga vėl tampa savęs formavimu pagal žmogišką ir natūralų savęs tobulinimą arba, dar blogiau, išsigimsta į savanaudišką savo gyvenimo tvarkymą pagal savus kelius. <…> sąžinės peržvalga be reguliarios kontempliacijos yra bergždžia. Reguliarios kontempliacijos stoka išsekina tą nuostabiai turtingą atsakingo gyvenimo tvarkymo patirtį, į kurią Dievas nuolat kviečia kontempliuojantį žmogų. Tiesa ir tai, kad kontempliacija be reguliaraus Egzameno tampa suskaidyta, paviršutiniška ir mūsų gyvenime nebrandžia. (Aschenbrenner, 1972, p.p. 2, 3)
New age simplifikavimo problema ir Nežinjimo Debesies praktika
Nežinojimo Debesies praktika savo modeliu labai panaši į meditaciją rytų kontekste, tačiau viduramžiais anonimo parašyta Nežinojimo debesies praktika prasilenkia su Naujojo Amžiaus stiliumi, kuomet praktikos pateikiamos kaip visiems tinkančios. Nežinojimo Debesyje, atrodo, priešingai – bandoma atkalbėti nuo praktikavimo smalsumo vedinus ir įspėja apie priešingą poveikį. Negana to, Nežinojimo Debesis nežada ramybės. Ramybę pasiekti būtu paradoksas, kadangi Nežinojimo debesyje kontempliuojamas būtent nežinojimas ir nepasiekiamumas, šitaip galbūt tik žadinantis, o ne malšinantis mūsų ilgesį, laukimą, troškimą, bei patį nežinojimą, kuris mums neleidžia pakilti virš. Tad šios dvasinės pratybos žada nematymo-matymą, bet ne patogesnį būvį, greičiau – anaiptol. Praktikavimas nėra apie patogumą, ar greitą kelią, tačiau labai svarbi – malonė, kurią gali turėti, arba neturėti šiam kontempliatyviam keliui. Priešingai, nūdienos psichologijoje, ar New age bangoje matome poreikį saugiai transformacijai (apart rizikingų šamanizmo praktikų).
Nežinomas autorius dviašmenį kalaviją pavadina įžvalgumo kalaviju, o kalavijas bet kokiu atveju neša skausmą, tačiau yra reikalingas savęs pažinimui. Nei savęs pažinimas, nei keitimasis nėra malonus, greitas ir patogus. Tad Nežinojimo Debesies praktikos nereikėtų supaprastinti, simplifikuoti, redukuoti, ar fragmentuoti, kaip yra nutikę su Naujojo amžiaus praktikomis, ar galbūt ir su Centrine malda. Juolab, kai šiame amžiuje kyla poreikis autentiškumui ir esti autentiškumo stygius.
Nuolankumo ir nežinojimo įsisąmoninimas
Jau XIVa Anonimas autorius „Nežinojimo Debesyje” įspėjo apie grėsmes kylančias praktikuojant iš smalsumo, nepasirengimo, arba fragmentavimo. Vienas iš įspėjimų skamba taip:
“Kvailystės apie kurias kalbu, padaromos taip: jie girdi ir skaito, kad reikia atsisakyti išorinės proto veiklos ir dirbti viduje, bet kadangi nežino, koks tas vidinis darbas, tai viską daro neteisingai. Prigimčiai priešingu būdu jie nukreipia protą į kūno vidų ir visaip stengiasi kūno akimis pažvelgti į savo vidų ir kūno ausimis išgrirsti, kas vyksta viduje, naudoja protą, uoslę, skonį ir jutimą. Jie priešinasi prigimčiai ir smalsumo skatinami taip nualina vaizduotę, kad galop visai susisuka smegenėlės. O tuo pasinaudojęs velnias užplūsta juos netikrais garsais bei šviesomis, saldžiausiais kvapais, nuostabiausiais skoniais burnoje ir keisčiausiais pojūčiais <…> Gyvendami šiomis iliuzijomis jie galvoja, kad rado Viešpaties ramybę, kurios nedrumsčia tuščios mintys. Tam tikra prasme taip ir yra, nes melas juos taip užvalęs, kad net puikybė nebegali pakenkti <..>”
Tačiau Nežinojimo Debesies praktika kviečia nemanyt, kad vienam, ar kitam etape esi “pasiekęs”, ir nuolatos įsisąmoninti nuolankumą, nuodėmingumą, bei patį nežinojimą. Galbūt rytų meditacija iš esmės skiriasi nuo Nežinojimo debesies kontempliacijos tuo, jog krikščionys giliai įsisąmoninina nuodėmingą, o katalikybėje tai yra privaloma, norint būti pamaitintu eucharistija.
Sąžinės elementas Nežinojimo Debesies praktikoje
Prieš pradedant šią praktiką, širdis turi būti jau pravalyta ir lygiagrečiai nuolat ugdomas nuolankumas.
Praktika rekomenduoja kontempliuoti du žodžius pakaitomis: “Nuodėmė” ir “Dievas” (arba pvz. “Meilė”), vadinasi, kartais įsisąmoninti savo nuodėmingumą ir gimtąją nuodėmę, o kitais kartais – besąlygišką Dievo meilę, tačiau nesiekiant suprasti ar paaiškinti Dievo. “Tačiau kol šiame laikiname gyvenime nuolat jausi dvokiantį nuodėmės gniužulą, įsiskverbusį į tavo sielą, nuolatos naudok tai vieną, tai kitą iš šių dviejų žodžių – “Nuodėmė” ir “Dievas”. Ir nepamiršk – turėdamas Dievą atsikratysi nuodėmės, o atsikratęs nuodėmės rasi Dievą.” (Nežinojimo debesis, p. 95) Malda abejais atvejais kontempliatyvi, bet nuodėmės aspektas turi sąžinės motyvą.
“Todėl kelk savo širdį aklu meilės postūmiu, mąstydamas tai apie nuodėmę, tai apie Dievą. Tu trokšti pasiekti Dievą ir atsikratyti nuodėmės. Tačiau Dievo tau trūksta, o nuodėmių turi per akis. Tad tepadeda tau Dievas šiame skurde!”. (Nežinojimo debesis, 2019, p. 96)
Knygoje “Nežinojimo Debesis” yra akcentuojamas nuolankumas, tai yra nuolankumas ateinantis po savo nuodėmingumo įsisąmoninimo, tačiau kontempliacija į Nežinojimo Debesį, tai yra ilgesingos meilės strėles leidžiant į nežinojimo debesį, galiausiai tampa svarbesnės, nei savo nuodemingumo įsisąmoninimas, tačiau pastarasis yra reikalingas tam, kad savo ilgesio strėles leistum į šį nežinojimo debesį. Tad neįmanoma praktikos laikytis fragmentiškai, be sąžinės elemento. (Nežinojimo debesis, 2019, p. 51). Tik įsisąmoninines savo nuodemingumą, supranti Dievo didybę ir gailestingumą.
Esė apie Dviašmeni įžvalgumo kalaviją
„Dievo žodis yra greitas ir galingas, aštresnis už bet kokį dviašmenį kalaviją.
Jis perskrodžia iki sielos ir dvasios, iškelia į šviesą širdies paslėptas mintis.
Jis sužeidžia tam, kad išgydytų.“ (Žyd 4:12).
„Dievo žodis pjauna tam, kad gydytų;
sužeidžia, kad užbaigtų (padarytų tobulą).“ (Grigalius Didysis, 1994, p. 23–24)
Būdamas dviašmeniu, kalavijas gali simbolizuoti kontempliacijos ir sąžinės peržvalgos būtiną sąsaja. Kalavijas yra ne tik aštrus, bet būtent dviašmenis – viena puse atveriantis užslėptas nuodėmes, ketinimus, mintis, melą (sąžinė), kita pusė – gydantis (kas gali būti – kontempliacija).
Nežinojimo Debesyje dviašmenis kalavijas būtent pavadintas įžvalgumo kalaviju, kadangi įžvalgumas gali perskrosti žmogaus esmę ir paliesti pačią šerdį, pačią esmę, bei nuodemingumo šerdį. Galimai, net neįmanoma atlikti tobulos išpažinties, nors ir perskrodžius pačią šerdį, todėl kita ašmens puse yra gydanti, galbūt per kontempliaciją.
Dviašmenis kalavijas yra tarsi sulaužantis blogai sugijusias kūno dalis, kad jos sugytu iš naujo – teisingai, kaip tai daro gydytojai su blogai sugijusiu lūžiu.
Apreiškime Jonui, Jėzus ateina su iš burnos kyšančiu dviašmeniu kalaviju ne bauginti, bet išgydyti blogai sugijusias žaizdas, tad skaistykla žemėje yra tarsi visų neišvengiamybė. “Jo dešinėje rankoje buvo septynios žvaigždės, iš Jo burnos ėjo aštrus dviašmenis kalavijas,
o Jo veidas švietė kaip saulė savo skaistume.“ (Apr 1,16)
Šis Dievo įvaizdis iš apreiškimo Jonui, yra Kristus mumyse toks, kokį užsiauginome, po jo pirmojo atėjimo ir nukryžiavimo. Jo antras atėjimas parodo ko išmokome ir ko neišmokome, ir kiek stirpiai tikime jo gailestingumu (veidas skaistus kaip saulė). Netikėjimas, šiuo atveju, būtų netikėjimas jo gailestingumu, bei išgąstis šio teisingo įvaizdžio.
Taigi, reikalingos abi pusės: kalavijo ašmuo nuodėmingumui įsisavinti, kas mus išlaisvina, ir kalavijo ašmuo gijimui per kontempliaciją.
Nepraktikuojant nuolankumo ir gilinantis tik į kontempliaciją, kyla netikras Kristaus įvaizdis mumyse.
Taigi, vieną ašmenį galime suprasti kaip skrodžiantį per mūsų esmę, o kitą, kaip gydantį per kontempliaciją. Galime manyti jog dviašmenis įžvalgumo kalavijas yra Dievo įžvalgumas, nes Jis save apiplėšęs ir įgijęs žmogaus pavidalą gali geriausiai teisti, kaip mes naudojame mums duotą laiką. “Per savo Dievyste jis yra laiko kūrejas ir teikėjas. O per savo žmogystę, jis yra tikrasis laiko saugotojas. Jo Dievystė ir žmogystė padaro Jį tobuliausiu teisėju, galinčiu spręsti, kaip naudojamas laikas” (Weill, 2017).
Tačiau teismas eina kartu su gailestingumu. Šv. Beda Garbusis sako: „Dviašmenis, nes teismas ir gailestingumas eina kartu.“ (Garbusis, 1991)Dykumų Tėvo Abba Poimeno mintis: “Sedėk savo celėje, ir celė tave pamokys” (Apophthegmata Patrum, 1975) celė yra ir susidūrimas su sąžine, ir vieta kontempliacijai.
Vijolė Lukoševičiūtė
Parašykite komentarą